zuikių
istorija

Tik mano mama galėtų atsakyti, kada mano rankose atsirado adata su siūlu ir noras aprengti visas savo lėles. Faktas, kad anksčiau nei pradėjau lankyti darželį ir to net negaliu atsiminti. Atsimenu tik save, tūpinčią po sukirpimo stalu mamos drabužių dizaino studijų laikais, kur gaudydavau krentančias audinių skiautes ir iškart galvodavau, ką iš kurios galėsiu pasiūti.

Taip jau mano šeimoje įprasta – nei viena skiautė čia nelieka nepanaudota, o tekstilė nugyvena 9 gyvenimus. Virtuvės prijuostės ir vėliavėlės iš šeimos vyrų marškinių, virtuviniai rankšluostėliai iš pradilusių paklodžių – kiekvienas daiktas pas mus praeina pro 9 “antro šanso” ratus, kol jau skutų ir siūlelių pavidalu pasiekia tekstilės konteinerius. Ne iš taupumo (kuris yra labai gerbtina savybė, beje), bet iš negalėjimo susidėti rankas ir nieko nedaryti. Mūsų rankos tiesiog įpratusios kažką “tverti” – tik duok mums virvelę ar kokią skiautę.

Pandemijos pradžioje laukiausi savo dukrytės, o sėdint karantine tarp keturių sienų, dirbant iš namų, o po darbo dėliojant 1000 detalių dėliones kyla visokios mintys. Kilo ir mintis pasiūti Elenytei pirmąjį zuikį. Tada galėjau tik įsivaizduoti tą momentą, kai ji glaus prie savęs zuikio kūnelį, pasiūtą iš mano marškinių ir krimstels languotą ausį – iš mano vyro marškinių. Dar žinojau, kad tas zuikis būtinai turės sijoną, pasiūtą iš mano močiutės Helenos, kurios mano Elenytė nespėjo sutikti, suknelės. Vėliau sekė pelytė dukterėčiai ir mintis, kad reiktų šitų zuikių pasiūti daugiau.

Metus treniravausi dovanodama tokius zuikius draugų vaikams, ištobulinau konstrukciją, prisigaminau lekalų ir jau laikas juos išleisti iš mano draugų ir šeimos rato į platųjį pasaulį.

Tik dar keli dalykai:

Kurį laiką šeimai nedaviau ramybės klausimais kaip galėčiau pavadinti savo zuikius, iki kol manęs paklausė – o kas blogai su “zuikiais”? Ir tikra tiesa, kažkodėl taip jau yra, kad mano žodyne zuikiai yra ne tik triušiai, ir ne tik kiškiai. Man zuikis yra kiekvienas mielas padaras, kurį norisi priglausti ir apkabinti. Taip, akivaizdu, kad aš tas žmogus, kuris savo mylimus žmones vadina zuikiais. Ir ne tik. Teatleidžia man visi mieli šunys, kuriuos irgi taip vadinu.

Mano siūtų zuikių tarpe bus kiškių, lapių, pelių ir katinų, o gal su laiku ir dar daugiau padarų.

kodėl gi zuikiai?

Mano žodyne zuikiai yra ne triušiai, ir ne kiškiai.
Zuikis yra tas, kurį norisi apkabinti!

Regis, visko mūsų žemėje jau yra pakankamai, o kažkam, kas teikia džiaugsmą ir ką norisi apsikabinti – tikrai nereikia daug. Visi audiniai, iš kurių siuvami zuikiai ir jų drabužiai, gyvena ne pirmą gyvenimą. Tai ir įvairių siuvinių, drabužių likučiai, didesnių prekės ženklų gamybiniai audinių likučiai, atraižos, kurias atiduoda draugai. Audiniai išskalbti antialerginiu, vaikams draugišku skalbikliu, ir nors suka ne pirmą ratą apie žemę, dar yra verti smagaus ir ilgo gyvenimo.

Atsakomybė prieš gamtą ne tik gražūs žodžiai, todėl zuikiai pas šeimininkus atkeliauja be plastiko. Viską pakuotėje galima panaudoti antrą kartą arba kompostuoti.

ne pirmas audinių gyvenimas

Išorė: įvairių audinių likučiai
Vidus: PES pluoštas

Skalbti rankomis švelniu skalbikliu.
Nedžiovinti džiovyklėje

Saugoti ir mylėti –
zuikis yra rankų darbo.

Kai pasiuvau pirmajam dukrelės zuikiui sijoną iš mano močiutės suknelės atraižėlės, iškart žinojau, kad tokią galimybę norėsiu suteikti ir visiems norintiems. Noriu sukurti produktą, kuris turėtų ir sentimentalią vertę, todėl mielai zuikį suasmeninsiu pagal individualų užsakymą. Jeigu turite rūbą arba audinio atraižėlę, kuri jums brangi, primena artimą žmogų, didelę šventę ar įvykį – susirašykime, aptarsime ką iš jos galime pagaminti zuikiui, kad prisiminimas neliktų dūlėti stalčiuje, o įsitrauktų į mažųjų žaidimus.

brangiems atsiminimams

Šie zuikiai gimė ne fabrike, todėl yra daug jautresni visiems aplinkos veiksniams, nei jų pusbroliai gimę Rytuose. Labai mylimi žaislai ir apsitrina, ir prairsta, nublunka saulėje, arba gauna vieną kitą rašiklių ir flomasterių tatuiruotę. Na, taip jau būna, kai yra aktyviai naudojami! Nenoriu nei vieno zuikio ir jo šeimininko palikti nelaimėje, todėl ištikus kažkokiai avarijai susirašykime – mielai priimsiu zuikį reabilituotis į zuikių ligoninę. Zuikis grįš atsigavęs, o mažiesiems šeimininkams reiks tik nurišti tvarsčius ir sekti gydytojų nurodymus!